Kelionės metu rašiau dienoraštį, tik vis kažkaip neatėjo mintis paskelbti jo viešai. Tai buvo mano pirma tokia tolima kelionė tais post sovietmečio laikais, nuo ko ir prasidėjo didžioji meilė kelionėms. Keliavau kartu su Šv. Jono broliais, kartu su mumis vyko ir keletas šio vienuolyno vienuolių.
Ši kelionė tikrai buvo ypatinga, nes keliavo ne šiaip jaunimas kad gerai praleisti laiką, bet jaunimas su intencija maldai, savęs pažinimui, atradimui, tobulėjimui... Vyko jaunimas nuo 18 iki berods 30 metų, tiksliai dabar nepamenu.
Nežinau kodėl taip ilgai delsiau su šiuo pasidalinimu, bet turbūt kiekvienam veiksmui savas laikas.
Taigi kviečiu su manimi leistis į tolimus 1997, ir praleisti maloniai laiką skaitant mano prisiminimus 😊
1997 metai, Rugpjūčio 12 d. (antradienis)
Ši diena prasidėjo tuo, kad reikėjo anksti keltis ir baigti krautis daiktus , kurių dar nespėjau įsidėti iš vakaro (kaip taisyklė prieš bet kurią kelionę, jei nepasiruošiu laiku, kaip tik ir trūksta tų nelemtųjų 1-2 valandų).
Per tą skubėjimą pamiršau šepetį plaukams ir laikrodį. Šepetį nusipirkau kelionės metu Lenkijoje kai sugedome.
9 val ryto pas brolius vienuolyne buvo laikomos Mišios prieš kelionę.
10 val pagal grafiką turėjo atvažiuoti 2 autobusai iš Kauno, bet jie gerokai vėlavo ir mūsų kelionė iškart prasidėjo pavėluotai. Iki Lenkijos sienos mes nuvykome pakankamai greitai, tačiau ją kirtome tik 18.30 nes teko stovėti gana ilgai eilėje, tais laikais tai buvo įprastas dalykas.
Lenkijos sieną pravažiavome be kliūčių, patikrinimas nebuvo kažkoks sudėtingas, ir toliau prasidėjo kančios autobuse- kur buvo beprotiškai karšta ir neįmanoma užmigti. Apie kondicionierių autobuse net neteko svajoti tais laikais 😀
Rugpjūčio 13 d. (trečiadienis)
Visą naktį kelionės niekas nesutrukdė ir ir viskas ėjo lyg ir pagal planą. Tačiau apie 7 val. ryto prie kažkokios degalinės mažame miestelyje, kurio pavadinimo neįsiminiau sugedo mūsų pirmas autobusas( važiavome dviem autobusais).
Juos palikę mes nuvažiavome toliau, nes jiems teko laukti kol atsidarys autodirbtuvės kad galėtų suvirinti kažkokią sulūžusią detalę.
Neilgai mums teko džiaugtis važiavimu, nes šiek tiek po 12 val. popiet sugedo ir mūsų autobusas. Bet tai jau buvo nepataisoma. Kylant į kalną Klodzko miestelyje, girdėjosi kad variklis dirba labai sunkiai, ir jis užkalė, garsas buvo su niekuo nepalyginamas. Širdis suspurdėjo supratus kad stojam, ir suvokus kad teks laukti kito...
Mūsų išsvajotąjį 8 val. pasivaikščiojimą po gražuolę Prahą teko atidėti kelionei "kada nors ateityje". Po daugelio metų aš ją aplankiau, ir supratau ko netekau tuo metu.
Bet. Mūsų laukė ilgas ir nuostabus(!!!) vakaras ir naktis Lenkijos kalnuose, kur buvo nepaprastai gražu ir tikrai linksma. Po dieninio pasivaikčiojimo Klodzko miestelyje, kuris yra vadinamas mažąja Praha, (kuriame ir nusipirkau šepetį plaukams ir buvau labai laiminga kad pagaliau susišukuosiu), buvo vakaro Mišios su pirmojo autobuso jaunimu.
Po mišių jie išvyko į Prahą, palinkėję jiems puikiai praleisti laiką mes likome laukti mums išsiųsto kito autobuso. Apmaudžiausia buvo tai, kad iki Čekijos sienos buvo belikę apie 10 kilometrų....
Nuo to laiko kažkaip atsargiau pradėjau žiūrėti į 13 dieną 😀 džiaugiuosi kad buvo ne penktadienis 😀
Rugpjūčio 14 d. (ketvirtadienis)
Tą naktį miegojome kas autobuse, kas lauke prie miškelio. Renaud- Marie( vienuolyno prioras) miegodamas lauke girdėjo aplink juos vaikščiojančius šernus ir buvo gerokai persigandęs. O mes gi autobuso miegotojai vos ne kas porą valandų pabusdavom su viltimi apie atvažiuojantį kitą autobusą, kurio taip nekantriai laukėme. Man ta naktis buvo pati bjauriausia- karšta, tvankus oras, užmigti neįmanoma o jei ir pavyksta šiek tiek nusnūsti tai vistiek kažkas prižadina tai vaikščiodamas, tai burbėdamas ką nors. Žodžiu- ne naktelė o tikros pragaro kančios.
Ir pagaliau!!! Apie 9 val. ryto atvažiavo kitas autobusas!!!
Mes šokinėjome iš džiaugsmo tikrąja to žodžio prasme 😀 Prieš išvykstant atsidėkodami mūsų autobuso vairuotojams padainavome kelias trumpas daineles. Jie buvo sujaudinti iki ašarų, nors iš pradžių žiūrėjo į mus gana priešiškai- pastovus erzelis ir triukšmas autobuse, nesibaigiantys vaikščiojimai ir persėdimai, pastovus zyzimas "norim arbatos ar kavos, prašom užvirinti vandenį" ir taip toliau ir panašiai 😀
Ir aš pirmą kartą gyvenime pamačiau (buvau 25-erių), kaip du suaugę, galima sakyti net ir pagyvenę vyrai verkia išsiskirdami su grupe jaunimo, pilno ryžto pasiekti Paryžių.
Verkiau pati, nes buvo neįmanoma sulaikyti ašarų po jų žodžių, kad jiems tikrai labai gaila, kad tenka išsiskirti, nes tik pradėjo suprasti koks jaunimas su jais važiuoja....
Naujieji mūsų vairuotojai Povilas ir Alius buvo tiesiog fantastiški!!!
Jie leido mums viską- virinti vandenį kada panorėję( nes tai turėdavo įjungti vairuotojas iš savo vietos), garsinti ar tildyti muziką kai tik užsimanome, dainuoti, dūkti.
Iš šono pažiūrėjus momentais autobuse buvo tikras chaosas- bet mums tai labai patiko. Žinoma tas dūkimas buvo ne nuolat, kelionės metu ir meldėmės kartu bei tyloje, ir giedojome, buvome tikri jauni piligrimai, jaunystės energija veržėsi per kraštus, ir mes ją labai sėkmingai derinome su tyla, malda, apmąstymais ir diskusijomis.
Kelionės metu mes vairuotojus tikrai broliškai pamilome. Su jais buvo labai lengva ir paprasta....
Visą dieną važiavome per Čekiją, ir Prahos grožybes teko iš toli akies krašteliu pamatyti pro autobuso langą. Taigi mes be abejo labai pavydėjome tam jaunimui, kuriems pavyko ten patekti.
Link vakaro mes pasiekėme vakarų Vokietiją. Kirtę sieną mes aukojome Mišias mažame miestelyje Waidhaus. Ten buvo maža bet nuostabi koplytėlė, į kurią mes visi vos sutilpome.
Rugpjūčio 15 d. (penktadienis)
Visą naktį važiavome per Vokietiją ir apie 5 val. ryto kirtome Prancūzijos sieną. Bet aš tuo metu taip kietai buvau įmigusi miegmaišyje ant grindų prie vairuotojų, kad pabudau tik tada kai mane jau intensyvai pradėjo žadint. Buvo daug geriau miegoti ant praėjimo grindų nei kankintis nepatogioje kėdėje.
Taigi po tokio ilgo važiavimo pabudusi aš jau nebežinojau ar tikėti ar galvoti kad tai sapnas 😀
Pamatę, kad nespėsime iki Liono, o mums jau buvo belikę mažai laiko iki eilinio 8 val. sustojimo, buvo nuspręsta ištraukti iš spidometro laiko žymeklį, tuo metu jie buvo popieriniai, ir likusias 30min važiavome be jo. Žinoma jei būtų sustabdę turistinių autobusų kontrolieriai būtų labai riesta. Prancūzijoje buvo didelės baudos. Bet labai nesinorėjo 8 val. kol vairuotojai privalo ilsėtis leisti tiesiog Prancūzijos laukuose.
Prieš baigiantis važiavimo laikui Gintarė sumąstė nuostabų dalyką- nuvykti sustojimui pas Šv. Jono brolius Rimont vienuolyne ir praleisti tas 8 val. privalomas autobuso stovėjimui.
Rimont tai mažas, bet neapsakomai gražus burgundijos vynų krašto kaimelis esantis apie 120km nuo Liono. Kalnuota vietovė, kuri kaip ir visa Prancūzija yra nepaprastai graži.
Tos 30min kol važiavome be žymeklio atrodė kaip amžinybė- susikaupę meldėmės kad negauti baudos, labai nesinorėjo prie visų sunkumų kelionėje patirti dar ir tai... Bet ačiū Aukščiausiajam mūsų maldos buvo išklausytos.
Broliai labai apsidžiaugė mus pamatę ir labai nuoširdžiai ir šiltai mus priėmė. Tuo metu mes buvome be mobilių telefonų, atvykome be perspėjimo kaip sniegas iš giedro dangaus.
Ten buvome iki vakaro, pietavome ir vakarieniavome vienuolyno kieme, kuriame buvo dideli ir senoviniai stalai su suolais, kad pasijauti lyg sugrįžęs į praeitį.
Kai mes atvykome pas brolius, tuo metu pas juos svečiavosi jaunimas iš Austrijos, tai buvo lyg ir stovykla, nes jie miegojo palapinėse prie vienuolyno. Broliai Jonitai pasakojo, kad dažnai priima jaunimą stovyklauti vasarą pas save.
Dienos metu mes dar spėjome su Austrais nuvažiuoti prie netoliese esančio ežero, nes buvo karšta diena, o jie jau buvo išnarstę aplinkines apylinkes.
Po pietų buvo Mišios vienuolyno bažnyčioje, ir pasisvečiavę apie 19 val. vakaro pajudėjome link pirmojo sustojimo taško- Liono.
Atvažiavome jau į prasidėjusią žvakių šventę ir lipome į Fourviere bazilikos kalną. Buvo labai linksma, daug jaunimo su žvakėmis, visi dainuoja, sveikina vieni kitus. Visi pasipuošę marškinėliais su savo šalies vėliava , todėl buvo labai gerai matyti kurios šalies atstovai.
Taip prasidėjo Pasaulio Jaunimo Dienos....
Ilgai ten neužsilaikėme ir maždaug apie 22.30 išėjome, nes turėjome susitikti su šeimomis, kuriose gyvensime šias kelias dienas Lione. Kaip vėliau pasakojo Ponia Chantal, kad norinčių priimti jaunimą iš viso pasaulio buvo kone dvigubai daugiau nei paties jaunimo...
Susitikę su paskirtomis šeimomis mes iškart išvažiavome į jų namus, atsigėrėme sulčių ir kuo greičiau puolėme į dušą ir miegoti. Nes rytojaus dienai buvo suplanuota kelionė pesčiomis į Ars'ą.
Rugpjūčio 16 d. (šeštadienis)
Pabudome su Gražina po nuostabios poilsio nakties lovose - ko buvome nematę 2 naktis😀
Iš pradžių aplankėme Ars'o klebono namus-muziejų Lione, po to vykome pusę kelio automobiliais, pusę pėsčiomis. Pusiaukelėje sustojome papietauti prieš ilgą kelią . Ponia Chantal mums įdėjo didžiulius pietus su vaisiais ir daržovėmis. Prieš pat kelionę pėsčiomis su jaunimu iš įvairių šalių sustoję ratu dainavome, šokome, žaidėme žaidimus.
Kol ėjome pėsčiomis link Ars'o susipažinau su prancūzaite Clotilde iš Liono, tiksliau ji pati mane užkalbino. Buvo įdomu einat kalbėti su visiškai nepažystama mergina, jai buvo labai įdomu sužinoti apie Lietuvą, mūsų gyvenimą, buitį ir t.t Mes tik nesenai buvome atgavę nepriklausomybę, o prancūzai pasakojo, kad labai pergyveno dėl mūsų šalies žmonių, kai sužinojo apie įvykius prie televizijos bokšto.
Ars'e su ja pasikeitėme adresais ir išsiskyrėme, nes atėjo vakaras ir atvažiavo mūsų autobusas nuvežti iki aikštelės kur visų laukė šeimininkai pas kuriuos gyvenome.
Grįžus namo mūsų su Gražina jau laukė šeimininkų vaišės ir pažintis su šeima. Buvo nuostabiai šiltas vakaras, ragavome jų šeimos gaminamus vynus ir aperityvus, o šeimininkas ragavo mūsų atvežtą Vilniaus brendį ir Lietuvišką midų, pastarasis beje jam paliko labai malonų įspūdį.
Po to vakarieniavome nuostabioje terasoje, iš kur matėsi dalis naktinio Liono. Vakarienė užtruko labai ilgai nes tai buvo daugiau bendravimas nei valgymas. Po daugiau ne porą valandų trukusios vakarienės išsiskirstėme, nes po kelionės į Ars'ą merkėsi akys o reikėjo gerai pailsėti, nes prieš akis buvo paskutinė, bet pati nuostabiausia ir įspūdingiausia diena Lione...
Rugpjūčio 17 d. (sekmadienis)
10.30 St. Didier parapijos bažnyčioje buvo aukojamos Mišios lietuvių ir italų grupėms. Per pačią Šv. Komuniją mes giedojome lietuviškai, ir tai buvo išties nuostabu, reginys tikrai nepakartojamas!
Išėję iš bažnyčios buvome labai maloniai nustebinti- šalia bažnyčios buvo paruošti stalai su vaišėmis. Ragavome aperityvus ir vynus su čipsais ir įvairių rūšių sausainukais.
Po to prie bažnyčios vėl jaunimas bei visi ten susirinkusieji šoko, dainavo ir linksminosi.
Grįžę namo, pasipliuškenome baseine prie namo ir papietavę apie 14 val su šeima išvažiavome aplankyti miesto įžymybių. Prie mūsų netyčia prisijungė ir Giedrius nes pasiklydo ir pametė iš akiračio savo šeimą pas kuriuos svečiavosi.
Vaikščiojome iki 17 val., po to grįžę vėl sušokome į baseiną, nes buvo baisiai karšta diena ir labai norėjosi atsigaivinti.
O vakare su šeimyna traukėme į vakaronę, tam tikslui pasipuošėmė atsivežtais tautiniais rūbais, nuo kurių buvo dar karščiau 😀
Atvykę visos šeimos vakarieniavo parko pievoje su savo jaunimu, nes visi buvo pasiėmę pilnus krepšius su maistu. Buvo nuostabus didelis piknikas su šeimomis ir jaunimu, iš visų pusių sklido klegesiai ir kalbos, mažesni vaikai dūko aplink. Atrodė kaip viena draugiška ir didelė bendruomenė.
Nuo to karščio labai norėjau gerti, paklausiau ar turim vandens, šeimininkas sako: vanduo šią akimirką deficitas, yra tik vynas 😀 iš pradžių pamaniau kad juokauja, pasirodo ne 😀 Taigi tą vakarą troškulį teko malšinti vynu.
Tame parke vakaronėje su mumis dalyvavo jaunimas iš lenkijos, italijos, libano ir vietiniai prancūzai.
Kiekviena grupė buvo paruošusi savo pasirodymą ir visi atliko savo pasirodymus lauko scenoje.
Kai atėjo mūsų eilė ir vos mes pakilome į sceną.... Dingo šviesa! Mes žinoma vos nenukritome iš juoko- po tiek laiko kelionių, dalių lūžimų, gedimų dar ir tai!
Buvome bepradėję lipti nuo scenos, bet visi pradėjo šaukti kad daunuotumėm. Taigi mes pradėjome- be šviesos, be mikrofonų, bet kadangi pirma daina buvo linksma, todėl plojimai jos metu mums padėjo.
Bet kita daina turėjo būti labai rami ir lėta, dainuojama pusbalsiu, tai per tokį triukšmą jos visai nesigirdėtų. Mes jau norėjome atsiprašę nulipti nuo scenos, bet visi ėmė šaukti kad dainuotume toliau. Tada Gintarė kreipėsi į visus, sakydama kad kanklėms nėra mikrofono, ir turi būti visiška tyla, kad girdėtųsi daina.
Visi sutiko tylėti, iš kažkur atnešė nešiojamą mikrofoną su kolonėle kad nors kiek labiau girdėtųsi kanklės. Ir mes pradėjome....
Vaizdas buvo išties įspūdingas ir nepakartojamas- visiška tyla ir vakaro sutemos lauke, rami, lėta daina kurios metu girdėjosi tik juostinių fotoaparatų zyzimas ir tamsą apšviesdavo foto blykstės.....
Po dainos nugriaudėjo galingi aplodismentai bei šauksmai Bis, tačiau jau turėjome nulipti nuo scenos, nes dėl šviesos dingimo ir taip viskas labai užsitęsė, o dar po mūsų savo eilės laukė lenkai.
Ir, o likimo ironija, jiems vos tik užlipus ant scenos atsirado šviesa! Tokių klyksmų ir juoko dar niekada nesu girdėjusi😀 Tai buvo kažkas neapsakomo ir nepamirštamo!
Po 23 val. pasibaigus vakaronei pilni įspūdžių grįžome namo, šiek tiek dar pabendravę išsiskirstėme miegoti. Tai buvo paskutinė naktis Lione prieš kelionę į Paryžių.
Rugpjūčio 18 d. (pirmadienis)
8.30 ryto mes atsisveikinome su likusiais šeimos nariais ir Chantal mus nuvežė prie autobuso. 10.30 Liono sporto rūmuose buvo aukojamos mišios su visu jaunimu, kuris buvo Lione.
Papietavę ir pailsėję prie autobusų , bei pabendravę su jaunimu apie 14 val. išvykome į Paryžių.
Ir vėl važiavome ne be nuotykių, kelyje nutiko vėl šis tas keisto, ar sakyčiau su mūsų lūžimais jau įprasto- apie 15.30 val. sprogo padanga. Taigi Paryžių pasiekėmė daug vėliau nei tikėjomės tik apie 22 val.
Apsigyvenome senoje 7 aukštų mokykloje, kuri yra visai šalia Notre-Dame des Champs metro stotelės. Kiekvieną vakarą pro langus matėme šviečiantį Eifelio bokštą....
Beje važiuodami į Paryžių mes pakeliui pasiėmėme tranzuojantį prančūzų jaunimą, taigi mūsų pirmajame autobuse važiavo Clotilde. Tada supratau- sutapimų nebūna, viskas yra tikslinga ir tam būna priežasčių.
Kaip paaiškėjo atvažiavus, Clotilde gyveno toje pačioje mokykloje kur ir mes tik dviem aukštais žemiau, labai apsidžiaugėme viena kitą pamačiusios, ir visą laiką kol buvome Paryžiuje labai daug bendravome.
Rugpjūčio 19 d. (antradienis)
8 val. ryto važiavome metro į Pre-St. Gervais bažnyčią, ten vyko Mišios ir šoko filipiniečiai. Atrodė lyg šokis, lyg vaidinimas šokyje. Jų kostiumai buvo labai ryškūs ir nematyti. Tai buvo nepaprastai įdomus prisilietimas prie visai nepažystamos kultūros, lyg atsidūrei kitoje erdvėje kurios nesi matęs.
Po Mišių galėjome patys atradinėti Paryžių, metro bilietai mums buvo nemokami, buvo išduota tam laikotarpiui kortelė, kurią reikėjo saugoti ir jokiu būdu nepalikti. Taip ir zujom po miestą su popieriniais žemėlapiais, vis sugalvodami kur nulėkti ir ką pamatyti.
Rugpjūčio 20 d. (trečiadienis)
Ryte važiavome į Porte de St. Cloud,kur 10 val. buvo numatyta katechezė su A. Bačkiu. Gal mes jau buvome išvargę, o gal norėjosi šiek tiek pagastroliuoti po miestą, bet aišku viena- didelio noro ir susikaupmo klausytis nebuvo ( ne tik man vienai kilo tie jausmai).
Taigi po katechezės mes visi tekini iškūrėme kas sau gupelėmis atradinėti savąjį Paryžių. Taigi per tas 2 su puse dienos mes ir naršėme jo nuostabias gatves, parkus, bažnyčias. Man patinka ir kelionės su gidais, bet atrasti miestą ar vietovę pačiai iki šiol man liko kažkas ypatingo.
Garsusis Notre Dame tuo metu viduje buvo restauruojamas, tai į vidų patekti nepavyko. Bet išorė, dydis paliko didžiulį įspūdį, galybė tikrąja to žodžio prasme.
Rugpjūčio 23 d. (šeštadienis)
Iš ryto atsikėlę pradėjome krautis daiktus, nes turėjome eiti į Marso laukus su nakvyne, kur kitą rytą turėjo vykti finalinės Mišios su Popiežiumi. Praktiškai pusę dienos keliavome iki Marso laukų, nes buvo nenusakomas skaičius žmonių. Atvykome į savo numatytą vietą pavakary, apsistojome nakvynei su palapinėmis. Ir tada iš to nuovargio, dulkių ir karščio mane ištiko šilumos smūgis... Nepamenu kokiu būdu atsiradau pas medikus.
Tokių kaip aš atsigaudinėjančių medikų palapinėje buvo tikrai daug, nes dienos buvo labai karštos, daug judesio, veiksmo ir turbūt vandens trūkumas.
Rugpjūčio 24 d. (sekmadienis)
Taigi prieš pat Mišias mudvi su Loreta pajudėjome iš Marso laukų, girdėjome Mišias nes visur buvo garsiakalbiai, tik pajudėjome anksčiau tam, kad nepatekti vėl į tūkstantinę spūstį, nes man dar beprotiškai svaigo ir skaudėjo galva, pykino ir buvo silpna.
Grįžę susikrovėme daiktus, atsisveikinau su Clotilde ir lygiai 18 val. išvykome namų pusėn.
Rugpjūčio 25 d. (pirmadienis)
Važiuojant atgalios buvo suplanuotas 8 val. sustojimas ir pasivaikščiojimas po Berlyną, bet kaip pradžioje taip ir į pabaigą mūsų kelionė buvo nepavaldi jokiems planams 😀 Ir be abejonės iki Berlyno nedavažiavome.
Apie 12 val. vos tik įvažiavus į Drezdeną atsisakė stabdžiai, ir tik vairuotojo Povilo profesionalumo dėka mes išvengėme didelės avarijos. Stabdžiai atsisakė leidžiantis nuo gana stačios įkalnės, tuo metu degė raudona šviesa, o priešaky sankryžoje buvo gal virš 10 automobilių. Povilas labai staigiai sureagavo ir užvažiavo ant tuščio šaligatvio, visa laimė kad tuo metu ten nebuvo žmonių, kitaip neaišku kas galėjo įvykti.
Kai tik sustojome pradėjo rūkti galinis ratas, nes skilo rato būgnas ir buvo bepradedą viskas degti, bet laiku atšaldė rato būgną gesintuvu. Taigi atsirado nauja problema, kur sutvarkyti ratą.
Bet tuo metu kol stovėjom svarstėm kur ko ieškoti, sustojo Mercedes automobilis, ir iš jo išlipęs gruzinas pasisiūlė padėti. Sustojo pamatęs mūsų lietuviškus numerius, mat pats ne per seniausiai gyveno Lietuvoje.
Kol taisė autobusą mes vaikščiojome ir grožėjomes Drezdeno senamiesčiu, sugedome visai netoli centro, net ir man dar po šilumos smūgio blogai besijaučiančiai pakako jėgų iki ten nueiti.
Renaud Marie kaip visada per sustojimus aukojo Mišias, taip pat buvo ir Drezdene, nuostabioje Katedroje buvo Mišios, po kurių pradėjau jaustis daug geriau.
Apie 2.30 nakties atvažiavo mūsų sutaisytas autobusas ir mes toliau pajudėjome namų link.
O kitą dieną prieš pietus jau buvome Vilniuje. Kai tik įvažiavome anksti ryte į Lietuvą džiaugsmas buvo begalinis, rėkėm, cypėm- emocijos liejosi per kraštus😀 Visi atsiduso su palengvėjimu, mes jau praktiškai namie ir dabar jau liko praeityje visi gedimai. Pagaliau čia jau ir sugesti buvo nebaisu, juk nuotoliai iki namų jau nebe tokie dideli.........
.jpg)